Kaip užfiksuoti pasiektą rezultatą
Dietologai kartais žmones lieknina metus ar dvejus. Ir kaip būna apmaudu mieste sutikti skrupulingai sulieknintą klientą, kuris vėl susigrąžino buvusį svorį ir dar su kaupu!
Gydytojos dietologės paklausėme – kaip užfiksuoti numestą svorį, kad kilogramai nebesugrįžtų?
Gydytoja dietologė Lina Barauskienė, Valgymas.lt
„Užfiksavimas“ – 2 metai
Kai lieknėjimo rezultatas pasiektas, svoris stabilus, o žmogus jau gerai įgudęs valgyti be valgiaraščių, dietologo priežiūra tampa ne tokia intensyvi, tik palaikomoji. Tačiau sulieknėję žmogus jau niekada negalės savęs „paleisti“, ir tai jis žino nuo pirmo susitikimo su gydytoju dietologu – pirmiausia jis turės atidžiai save stebėti bent 2 metus, o tada (nebe taip griežtai) – visą likusį gyvenimą laikytis sveikos mitybos principų, kurių išmoko lankydamasis pas dietologą. „Dažniausiai su klientais išsiskiriame ilgesniam laikui po pusės ar metų, tiek laiko paprastai pakanka, kad susiformuotų nauji įgūdžiai, susitvarkytų medžiagų apykaita, tačiau niekada neatsisveikiname. Per pusę metų ar metus pasiektas rezultatas dar nėra pergalė – laikoma, kad svoris nebeturėtų sugrįžti tik tuomet, kai po lieknėjimo pavyksta jį išlaikyti nepakitusį bent 2 metus. Tačiau klientas visada žino, jog kreiptis gali ir privalo, kai tik reikia“, – sako dietologė.
Patarimai sulieknėjusiesiems
„Išleisdami į gyvenimą“ sulieknėjusį klientą, dietologai pasako savotišką atmintinę:
Žinokite, kad taip, kaip buvo anksčiau, niekada nebebus. Žmogus galės valgyti ką nori, tačiau – deja – ne kiek nori. Teks draugauti su maisto svarstyklėmis, kartkartėmis prisiminti dietologo sudarytus valgiaraščius, o sveikos mitybos įgūdžių (būtini pusryčiai, pakankamas skysčių kiekis, nepersivalgymas vakaras, saikingas užkandžiavimas ir t.t.) laikytis visą likusį gyvenimą.
Sverkitės kartą per savaitę. Nepatariama pasibaigus svarstyklių elementams jas nukiši po vonia mėnesiui ar dviem. Jeigu svoris pradėjo augti staigiai, tarkime, per savaitę ar pora prisidėjo 2–3 kg, tai galbūt nėra pavojinga, nes dažniausiai tai organizme užsilaikę skysčiai. Gal buvo šventė, atostogos, liga, hormoninis bangavimas dėl mėnesinių, daugiau fizinio krūvio, stresas, pasikeitusi mityba kelionėje ar pan. Toks greitai atėjęs svoris turėtų greitai, maždaug per 1–2 savaites, ir išeiti. Jeigu svoris auga po truputį, kas savaitę po 200–300 g, ir didėja mėnesį ar ilgiau, jau reikėtų sunerimti.
Jei svoris pradėjo grįžti, imkitės senojo plano. Pamačius, kad svarstyklės kas savaitę rodo po truputį daugiau, reikia griežtai grįžti prie senųjų valgymo taisyklių, normų, režimo, kaip ir pradedant lieknėti, atidžiai laikytis anksčiau dietologo sudaryto plano arba tiesiog vėl pasikonsultuoti. Dietologai, išgirdę buvusių klientų skundus, kad svoris grįžta „nors valgo taip pat“, puikiai žino, kad mitybos rėmai pažeisti, – gal žmogus nebevalgo pusryčių, daugiau kramsnoja vakare.
Tikėtina, kad senasis planas suveiks blogiau. Vis dėlto dietologų klientai pastebi, kad antrą kartą į tą pačią upę įbristi sunkiau, – atrodo, valgai pagal senuosius valgiaraščius, o svoris krenta lėčiau. Kodėl? Nors lieknėjimas partemtas gaunamų ir išeikvojamų kalorijų balansu, tačiau daug lemia ir emocijos, tikėjimas, užsidegimas. Antrą kartą daryti visiškai tą patį pritrūksta įdomumo, motyvacijos. Tada žmogus verčiau imasi kokios nors greitos lieknėjimo programos, pavyzdžiui, monodietos, ir valgo tik grikius. Svoris nukris, tačiau sulėtės medžiagų apykaita, ir gali šuniui ant uodegos nueiti tas pusės metų ar visų metų darbas su dietologu (nes šio darbo esmė – atstatyti normalią medžiagų apykaitą).
Ne visada priaugę kilogramai yra blogis. Vėl pradėjus augti svoriui, verta apsilankyti pas dietologą, kad būtų atlikta kūno sudėties analizė. Galbūt priauga ne riebalai, o raumenys, nes į darbą pradėjote važinėti viešuoju transportu arba apsigyvenote daugiaaukštyje be lifto. Kartais reikia tik nedidelio papildomo kasdieninio fizinio krūvio, kad riebalų ir raumenų balansas pasikeistų.
Nepaleiskite svorio. Yra kategorija žmonių, kurie tai lieknėja, tai storėja. Jų spintose yra visokiausių dydžių rūbų, vienais metais jie sveria 20 kg daugiau, kitais – tiek pat mažiau. Dietologai tokių dalykų netoleruoja dėl didžiulės žalos sveikatai. Toks gyvenimo stilius yra peilis medžiagų apykaitai, odai ir hormonams. Todėl kartą pasiekę rezultatą nepaleiskite jo. Daugybė dietologų klientų po kurio laiko atgauna pusę numesto svorio. Ne vėlu sustoti ir tada, vėl save sudrausminti ir stengtis, kad svoris nebeaugtų. Tačiau nieko nėra blogiau, kaip po ilgo lieknėjimo vėl atgauti visą numestą svorį, tada vėl visą jį numesti, tada vėl atgauti.
Yra pagalbinių priemonių. Norint išlaikyti pasiektą rezultatą, galima naudotis pagalbinėmis priemonėmis – valgyti maisto skaidulomis praturtintą maistą, vartoti lieknėjimui skirtus papildus ar mažai kalorijų turinčius, specialiai lieknėjimui sukurtus batonėlius, kokteilius. Tačiau net visos pagalbinės priemonės kartu sudėjus neduos rezultato, jei iš esmės nebus laikomasi tų mitybos taisyklių, kurių išmokote kartu su dietologu.
Išlaikykite ne „svajonių“ svorį, o savo svorį. Kiekvieno žmogaus genetinė informacija, kūno sandara, figūra, medžiagų apykaita taip skiriasi, kad nustatyti sau „svajonių“ svorį pagal minimalų KMI – net nepatartina. KMI – auksinis svorio vertinimo standartas. Tačiau, tai tik skaičiai, daug svarbiau žmogaus savijauta. Kai norintis sulieknėti ateina pas dietologą nešinas modelių nuotraukomis ir sako, kad nori taip atrodyti, tenka nuliūdinti, kad ne pas tą gydytoją atėjo. Yra svorio ribos, kurias rekomenduojama pasiekti. Šios ribos yra gana plačios, tačiau net jų ne visada neužtenka. Todėl kartais, esant KMI 27 (tai jau antsvoris), savijauta yra kur kas geresnė negu esant 25 (norma). Ir tokį, sau komfortišką, svorį išlaikyti yra daug lengviau neaukojant geros savijautos, gyvenimo džiaugsmo, energijos. Daug svorio numetę, o paskui kelis kilogramus priaugę, sako: „Esu truputį pilnesnis, bet labai gerai jaučiuosi, turiu energijos, o kai buvau susidžiovinęs, vos paėjau“. Pagalvokite, kiek daug mumyse užkoduota, ir tų kodų mes nenulaušime. Skandinavės – aukštos siauraklubės, lotynų amerikietės – žemos ir su išreikštais sėdmenimis, azijietės – smulkios, su mažytėmis krūtinėmis. Kiekviena rasė turi savo kodą. O kur dar mūsų amžiaus kodai – paauglystė, gimdymai, klimaksas. Pridėkime dar ligas – sergant skydliaukės ligomis, diabetu, svorio kontrolė visiškai kitokia. Tad kiekvienas turime rasti tą svorį, kad būtume sveiki ir jaustumės geriausiai, todėl reikia stengtis jį išlaikyti.
Kiekvienam svoris krenta skirtingu greičiu. Vienas gali gyventi su 1000 kalorijų per dieną ir nelieknėti, o kitam svoris kris vos tik atsisakius ,,antro šaukštelio cukraus“. Vis dėlto yra vienas bendras vardiklis – nuo 25 metų kas 5 metus medžiagų apykaita sulėtėja, todėl reikia vis mažiau kalorijų. Mes nebeaugame, nebebręstame, dažniausiai dirbame nejudrius, sėdimus darbus, nesportuojame, tačiau norime valgyti tiek pat, kaip būdami 20-ies. Jei nekoreguosime mitybos ir fizinio aktyvumo, deja, storėsime.
Neila Ramoškienė
