Nutukęs vaikas

Kodėl vaikai storesni už tėvus

Dietologė Justė Parnarauskienė dirba VUL Santaros klinikų filiale Vaikų ligoninėje ir dažniausiai konsultuoja čia besigydančius vaikus. Tačiau gydytoją kalbinome ne apie ligas, o apie įdomią patirtį – naujienas, parsivežtas iš Europos nutukimo kongresų, kur kalbama apie vaikų nutukimą.

Mūsų vaikai vis dar „laikosi“

Faktas, kad vaikai visame pasaulyje storėja, nieko nestebina. Apie tai jau prieš bene 18 metų kalbėjo profesorė Janina Tutkuvienė (jai priklauso ūgio-svorio procentilių, kuriomis iki šiol vadovaujasi pediatrai ir šeimos gydytojai, autorystė). Tuomet profesorė džiaugėsi, kad mūsų vaikai pasaulio kontekste yra sveiki, auga harmoningai ir yra liekni. „Garantuoju, kad kiti tyrimai nebeparodys tokių gerų rezultatų. Kodėl? Tukimas tautoje prasideda labai greitai. Jei žmogus pradeda netinkamai maitintis ir sumažina fizinį krūvį, jis nutukti gali per metus–dvejus. Visai tautai nutukti pakanka 5–6 metų. Nenoriu būti bloga pranašė, bet savo akimis matau, kad mūsų vaikai tunka“, – tuomet interviu „Mamos žurnalui“ sakė profesorė.

Ji pranašavo teisingai, per pastarąjį dešimtmetį atliktų tyrimų duomenys rodo, kad vaikų svoris didėjo, antsvorio ir nutukimo daugėjo, be to, pasitaikė daugiau patologinių atvejų, kai vaikai atsidurdavo pas endokrinologus dėl medžiagų apykaitos ligų, antrojo tipo cukrinio diabeto.

Tačiau juk tuo metu storėjo ir kitų šalių vaikai. Įdomu, kaip mes atrodome, tarkime, Europos kontekste dabar? Būtent apie tai ir buvo kalbama Nutukimo kongrese Vienoje, iš kurios prieš porą mėnesių grįžo mūsų pašnekovė dietologė Justė Parnarauskienė. Pasak gydytojos, vis dar „laikomės“ neblogoje padėtyje. Labiausiai vaikai nutukę Pietų Europos šalyse: Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Graikijoje, Turkijoje. Mūsų, lietuvių, vaikai, kartu su skandinavų vaikais, vis dar yra vieni liekniausių Europoje.

Viduržemio dieta nepadeda

Lietuvių medžiagų apykaita ir sudėjimas gana panašus į skandinavų. Esame šiauriečiai, genetiškai prisitaikę ištverti šaltį, mums reikia daugiau kalorijų. Tuo tarpu šiltesnių kraštų žmonėms energijos reikia mažiau, galbūt jie dėl to labiau storėja, kai pradeda vartoti daugiau kalorijų, nei jiems reikia.

Paradoksas – dauguma šalių, kuriose skambinama pavojaus varpais dėl vaikų nutukimo, priklauso Viduržemio jūros regionui, garsėjančiam itin sveika, ilgaamžiškumą ir gerą formą garantuojančia Viduržemio dieta. „Tačiau niekas nepagalvoja, kad tos dietos jau seniai nebesilaiko, ypač vaikai, paaugliai, jaunimas. Jų „dieta“ seniausiai yra tokia pati, kaip visame pasaulyje – picos, mėsainiai, gruzdintos bulvytės ir visas kitas greitas maistas, užgeriamas gazuotais gėrimais. Tikroji Viduržemio dieta ten tokia pati archaika, kaip mūsų senovinė lietuviška mityba, labiau skirta turistams sudominti. Be to, įrodyta, kad Viduržemio dieta sveikatai palankiai veikia tik tuomet, kai naudojama kompleksiškai – ne atskiri produktai, o visa jų dermė. Tad pasiėmę iš tos dietos vien alyvuogių aliejų ar jūros gėrybes nepasidarysime sveikesni“, – sakė dietologė.

Kodėl vaikai storesni už tėvus

Hipotezių apie žmogaus, kaip individo, storėjimą – daugybė. Manoma, kad net dietos, kurių laikėsi mama iki pastodama, gali turėti įtakos būsimo vaikučio polinkiui storėti. Tos merginos, kurios norėdamos suplonėti drastiškai sumažina kalorijų kiekį, net nepagalvoja, kad kenkia savo būsimiems vaikams. Moksliniais tyrimai įrodyta, kad tų moterų, kurios laikėsi dietų iki nėštumo, vaikai gimę turi didesnę riziką nutukti. Moters organizmas, patirdamas badą, užkoduoja ląsteles, kad bado grėsmė reali, o ši informacija perduodama vaisiui.

Šį ryšį (mamos badavimo ir linkusio tukti vaiko gimimo) patvirtino unikalūs istoriniai eksperimentai. Tirti merginų, kurios išgyveno blokadas per karą (Amsterdamo, Leningrado), vaikai. Pastebėta, kad jie turi antsvorio problemų, serga širdies, kraujotakos, medžiagų apykaitos ligomis.

Tačiau, pasak dietologės Justės Parnarauskienės, dažniausiai viskas yra daug paprasčiau. Vaikas suvartoja per daug kalorijų, dėl to ir storėja. Prie to labai prisideda mechaninis valgymas, kai vaikai kramsnoja prie kompiuterių, išmaniųjų telefonų. „Kai skyriuje gulinčių vaikų klausiu, ar šeimoje yra tradicija valgyti visiems kartu prie bendro stalo, tik maža dalelė pasako, kad taip. Kiti valgo bet kur, bet kada ir dažnai – bet ką. Jei nėra galimybės ramiai pavalgyti kartu visai šeimai kas vakarą, tai tegul tai būna nors savaitgalio tradicija“, – sako gydytoja.

Maisto sureikšminimas

Mitybos įpročius vaikams suformuojame mes, tėvai. Ir patys to nenorėdami užprogramuojame, ar vaikui ateityje teks kovoti su antsvoriu, ar ne. Kaip paprastą pavyzdį dietologė pateikė kūdikių maitinimą. Mamos kūdikius maitina įjungusios filmukus, kompiuterius, duodamos žaislą, eidamos iš paskos – bet kokiomis sąlygomis, kad tik sukištų porciją. Vaikas stiklinėmis akimis žiūri į ekraną ir nė nesuvokia, ko jam mechaniškai prikišo mama. Iš tikrųjų, jeigu kūdikis sukasi nuo šaukšto, gromuliuoja maistą burnoje, jis akivaizdžiai rodo, kad nenori valgyti. Tuomet tegul nevalgo! „Juk mes, suaugusieji, irgi ne kasdien turime tokį patį apetitą, kartais labai norisi valgyti, o kartais visai nesinori. Ir žinome, kad tai normalu. Kūdikiui taip pat, bet jam vis tiek kišame. Mes apskirtai per daug sureikšminame maistą. Užuot vaiko klausę, ką jis darželyje ar mokykloje žaidė, sportavo, veikė, mes pirmiausia klausiame – ką valgei? Vienas dažnesnių mamos klausimų paaugliui irgi dažniausiai: „Ar pavalgei?“, – sako Justė Parnarauskienė. Specialistai pataria – leiskime vaikui kuo ilgiau išlaikyti natūralų, gamtos duotą nesugadinto skonio pojūtį, neverskime valgyti, kai nenori, o tai, ką valgo, siūlykime maksimaliai vertingo maisto. Jei vaikas auga tolygiai, t. y. ūgis ir kūno masė didėja proporcingai, yra judrus, linksmas, tai jam maisto pakanka, nors tėvams atrodo, kad suvalgo labai mažai.

Vaikai labai konservatyvūs

Kad vaikų mitybos įpročius reikia keisti, suvokta ir valstybiniu lygiu. Neseniai Lietuvos darželiuose įvyko tikras mitybos perversmas – buvo įvedami patiekalai pagal naujas sveikatai palankias receptūras, drastiškai mažinamas cukraus, mėsos, bulvių, miltų kiekis, didinamas daržovių asortimentas. Tik štai bėda – galybė maisto tenka išmesti, nes vaikams neskanu, nevalgo.

„Permainos reikalingos, bet jų imtasi per greitai. Vaikai yra labai konservatyvūs valgytojai. Jeigu jie nuolatos pietums gaudavo dešrelę, o dabar gauna lęšių kotletą, natūralu, kad kurį laiką jo nevalgys. Prie naujų skonių reikia pratinti pamažu, ilgai, tokią pačią mitybą taikyti ir namuose“, – svarsto pašnekovė.

Prisitaikymas prie naujo produkto gali trukti keletą mėnesių, todėl protingiau, jei darželiuose keistųsi ne visas meniu iš karto radikaliai, o būtų įvedami vis nauji sveiki receptai, prie kurių vaikai pamažu priprastų ir juos pamėgtų.

Nutukęs vaikas
Prisitaikymas prie naujo produkto gali trukti keletą mėnesių, todėl protingiau, jei darželiuose keistųsi ne visas meniu iš karto radikaliai, o būtų įvedami vis nauji sveiki receptai, prie kurių vaikai pamažu priprastų ir juos pamėgtų

Asmeninė patirtis – gudri tolerancija

Dietologė Justė Parnarauskienė yra 3 berniukų mama, todėl teorines žinias turi galimybę taikyti praktikoje. Gydytoja laikosi nuosaikios pozicijos – drausti negalima, nes vaikas anksčiau ar vėliau „nutrūks“: slapta gers kokakolą, kišenpinigius išleis traškučiams. Joks „nesveikas maistas“ neturėtų būti tabu, tik vaikas turi žinoti, kad toks maistas iš teisų nesveikas ir jo galima retai ir nedaug. Norėdama vaikams įduoti sveiko maisto, gydytoja pagudrauja, tarkime, jos berniukai nemėgsta viso grūdo makaronų, tad mama verda ½ pilnagrūdžių su ½ paprastų ir valgydami skaičiuojame, kieno lėkštėje daugiau „juodų“ makaronų. Jei duoda ledą ar saldainį, pasiūlo pabėgioti ar pažaisti judresnį žaidimą.

Neila Ramoškienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *