Jau pats arbatos ruošimas nuteikia maloniai: kvapnios arbatžolės savo aromatu užpildo visą kambarį, o užplikytos pamažu atiduoda sodrią spalvą vandeniui. Arbata tinka ir mažam vaikui, ir seneliui – ji sušildo, gaivina, gerina virškinimą ir kraujotaką, didina atsparumą ligoms ir net kai kurias jų gydo.
Išminčiai sako, kad karštą vasaros dieną niekas geriau neatvėsina, o žiemą niekas geriau nesušildo už puodelį kvapnios arbatos.
Tad kol vaikai maišo šaukštukais savo stiklines, pasekime jiems pasaką apie nepaprastą gėrimą, kuris daugelyje tautų laikomas šventu ir net stebuklingu – arbatą.
Sunku net įsivaizduoti, kad mūsų proproproseneliai apie arbatą nebuvo nė girdėję. Tiesa, kiekviena mama mokėdavo išvirti vaistingų lietuviškų žolelių nuovirų, kuriais gydydavo susirgusius šeimos narius. Žolelės buvo liaudies medicinos ,,pirmoji pagalba”. Jei vaikutis naktį būdavo neramus ir verkdavo, atsikėlusi mama įmesdavo į rusenančią krosnį malkų ir užplikydavo ramunėlių ar mėtų arbatos. Jeigu kuris kosėdavo, gelbėdavo čiobrelių arbata, o sukarščiavus geriausiai padėdavo pavirintos aviečių šakelės su medumi. Gydomosios arbatos buvo naudojamos jau žiloje senovėje. Tačiau apie tikrą juodąją ar žaliąją arbatą Lietuvoje sužinota tik 19 amžiuje, kai ji sausumos ir jūros keliais atkeliavo į Lietuvą iš Kinijos ir Indijos.
Tikra arbata laikoma senovės kinų išradimu. Legendos pasakoja, jog arbatą imta gerti nuo tų laikų, kai į kinų imperatoriaus puodelį kartą netyčia įkrito arbatžolės lapelis. Tai buvę labai seniai, beveik 3 tūkstančiai metų prieš Kristų…
Arbatmedžiai auga Kinijoje, Indijoje, Šri Lankoje, Japonijoje ( iš viso apie 30 šalių), ten, kur šiltas atogrąžų klimatas. Čia užauginama daugiausia ir geriausios kokybės arbatmedžių. Kokia ilga kelionė laukė arbatžolės lapelio, kol jis iš šiltųjų kraštų atsidūrė Europoje ir pateko iš pradžių ant karalių, o vėliau ir ant paprastų miestelėnų bei kaimiečių stalo.
Manoma, kad Europos slenkstį arbata peržengė 16 amžiuje, kai ją laivais iš Indijos atplukdė portugalų pirkliai. Stebuklingi lapeliai pirmiausiai pateko į Portugalijos karaliaus dvarą, kur arbatos gėrimo ritualas tapo išrinktųjų pomėgiu. Net 100 metų arbata išliko išskirtiniu karališku gėrimu, taip ir neperžengusi dvaro ribų.
Po gero šimtmečio arbatžolių buvo atplukdyta į Olandiją, Prancūziją ir Angliją. Šaltiniuose minima, kad tuometiniam Anglijos karaliui Karoliui II buvo įteikta neįkainojama dovana – du svarai arbatžolių (apie 900g). Nukeliavusi ilgą kelią, arbata buvo labai brangi, beveik aukso kainos. Tačiau ji be ginklo užkariavo visus Europos karališkuosius dvarus, o vėliau paplito labai plačiai.
Mūsų laikais Europoje daugiausia arbatos išgeria anglai. Matuojant svarais, dabar vienas Anglijos gyventojas per metus suvartoja daugiau kaip 9 svarus arbatžolių. Nedaug atsilieka airiai, nes vienam gyventojui tenka 8 svarai per metus, Danija, Rusija, Olandija, Australija, Kanada… Tačiau, kaip ir senovėje, daugiausiai jos, ko gero, išgeriama Kinijoje, arbatos tėvynėje.
Kiekviena šalis turi savas tradicijas, kaip pateikiama ir geriama arbata. Štai didieji arbatos gerbėjai anglai mėgsta šį gėrimą gardinti pienu ir cukrumi. Kitose Europos šalyse labiau mėgstama arbata su citrina, medumi ar romu. Azijos tautos į arbatą dar prideda sviesto, grietinės, miltų, net druskos ir pipirų. Vienur populiaresnės vienos rūšies arbatžolių arbatos, kitur – jų mišiniai.
Juodoji arbata laikoma pačia populiariausia pasaulyje. Priklausomai nuo to, kokiomis sąlygomis arbatžolės augo ir buvo apdorotos, galima išgauti daugybę skirtingo skonio ir spalvos juodosios arbatos rūšių. Pasaulyje nepaprastai mėgstama aštraus stipraus skonio rausva Asamo arbata. Auksinę ir švelnią Ceilono arbatą galima gerti bet kuriuo paros metu. Pienu ir citrina gardinama sodraus vyšnių atspalvio Dardžilingo arbata. Velso princas – tai geriausių kiniškų ir indiškų arbatų mišinys. Juodoji arbata Grafas Grėjus gaminama su trupučiu bergamotės aliejaus.
Raudonoji arbata laikoma pačia kvapniausia, nes pasižymi ypatingai sodriu, giliu ir stipriu aromatu. Bet jos rūšių yra nedaug – visame pasaulyje tik apie 20. Raudonoji arbata fermentuojama trumpiau, tik kol parausta arbatžolių lapelių pakraščiai. Tada arbatžolės džiovinamos ir kočiojamos keletą kartų.
Geltonoji arbata gaminama iš vos prasiskleidusių arbatos lapelių, beveik pumpurų. Jos rūšių taip pat nėra daug, bet jos nepaprastai subtilaus aromato, stiprios, smarkiai tonizuojančios ir žvalinančios. Nuo senovės tai buvo vien karališkas gėrimas – prieinamas tik imperatoriams ir didikams. Senovėje pardavinėti geltonąją arbatą svetimšaliams draudė Kinijos įstatymai!
Žalioji arbata labai skiriasi nuo juodosios ir išvaizda, ir kvapu. Ji gaminama pagal specialią technologiją iš pradžių lapelius nuplikant vandeniu ar karštais garais, po to džiovinant ir kočiojant. Tai nefermentuota arbata. Žaliosios arbatos kvapnios ir nepaprastai tonizuojančios.
Priminsime, kad arbatos skonį lemia ne tik stebuklingieji lapeliai, bet ir vanduo, kuris naudojamas ruošiant arbatą. Jei vanduo kietas ar turi priemaišų, jis tiesiog neleis išsiskleisti visoms arbatžolių skonio ir kvapo subtilybėms. Neveltui senovės Kinijoje būdavo prekiaujama ne tik arbatžolėmis, bet ir kalnų šaltinio vandeniu arbatai paruošti. Ir jis kainuodavo labai nepigiai.
Štai kiek daug istorijų ir legendų telpa viename arbatos puodelyje. Jų klausantis sušyla kūnas, grįžta jėgos ir apima malonus pasitenkinimo jausmas. Kažkada šis gėrimas buvo vien karališkoji privilegija, o dabar jis gali atkeliauti į kiekvienus namus, kur mėgstama ir vertinama arbata.
