Kai prieš 5 metus Eglės Juzumas sūnus Leonas, tuomet kūdikis, pradėjo valgyti papildomą maistą, mama sukūrė instagramo paskyrą „Mano vaikas valgo viską“. Taiklus pavadinimas, apgalvotas ir žiniomis paremtas tyrinys pritraukė daug sekėjų. Dabar Eglė augina dar vieną valgytoją – 9 mėnesių Agotą. Tačiau tinklaraščio pavadinimo nekeis. Taip vadinsis ir jos knyga, kuri kol kas dar spaustuvėje.
Eglė dalinasi savo sukauptomis žiniomis apie kūdikių mitybą.
Kulinarinė kelionė su fotoaparatu
Baigusi teisės studijas, kurį laiką dirbau dideliame biure pagal įprastą grafiką nuo 9 iki 5 val. – buvau personalo vadovės asistentė, administratorė. Nors darbas buvo įdomus, tačiau jame trūko kūrybos, polėkio, galimybės save išreikšti. Tuo metu, išsikėlusi iš studentų bendrabučio gyventi savarankiškai, atradau, kad gaminti maistą man visai patinka, tad maistas tapo didele aistra ir kartu kūrybine išraiška. Nusprendžiau, kad savo mintis ir kulinarinius atradimus galiu apjungti, ir taip atsirado vienas pirmųjų lietuviškų maisto tinklaraščių „žaidimų aikštelė“. 2008-ieji buvo tinklaraščių aušra, tuo metu jie tik pradėjo atsirasti. Tiesa, tada jie dar vadinosi blogais, ir jų buvo nedaug.
Tuo metu itin domėjausi maisto istorija, kultūra, ir norėjau šį pomėgį plėtoti. Gilinausi į užsienietiškus maisto tinklaraščius, kurie jau buvo modernesni, pažengę į priekį. Mane domino ir maisto gaminimas, ir maisto fotografija. Įsigijau pirmąjį rimtesnį fotoaparatą, užsirašiau pas fotografą Remigijų Zolubą į kursus, pramokau fotografuoti. Labai norėjau, kad mano kūrinys – maisto tinklaraštis – būtų estetiškas, kokybiški tiek receptai, tiek istorijos, tiek fotografijos.
Nors tinklaraštis vadinosi „Žaidimų aikštelė“, apie vaikų maistą ten nebuvo nė žodžio. Vaikų receptai ir mityba mano gyvenime atsirado tik gimus sūnui, bet iki tol dar laukė ilgas kelias. Taigi darbo valandomis eidavau į biurą, o valandas po darbo ir visą laisvalaikį skirdavau maisto tinklaraščiui, kulinarinėms knygoms ir viskam, kas buvo susiję su maistu, gastronomija. Mane pastebėjo vienas interneto portalas ir pakvietė kuruoti maisto skiltį, vėliau tapau „Virtuvė. Nuo…iki…“ vyr. redaktore. Šiam žurnalui vadovavau 5,5 metų. Greta savo pagrindinio darbo ir pomėgio – tinklaraščio, verčiau knygas apie maistą iš anglų kalbos, bendradarbiavau su lietuviškais ir latviškais interneto maisto žurnalais, dirbau su leidyklomis rengdama kulinarines knygas ir gilinausi į maisto fotografavimą.
Savo vaikui trintos bulvės neduosiu
Kai susilaukiau Leono, man buvo 31-eri. Save jaučiausi atradusi, žinojau, kas man teikia džiaugsmą ir ką toliau darysiu gyvenime. Kaip tik tuo metu grįžome gyventi iš Kauno į Vilnių. Viskas staiga pasikeitė – turiu vaiką ir begales laisvo laiko. Bet kartu to laiko ir nėra. Kadangi grįžusi gyventi į Lietuvą savarankiškai dirbau kaip laisvai samdoma fotografė, supratau, kad su kūdikiu projektai neįmanomi, ilgėjausi kūrybos bet kokia jos forma. Ir štai – atėjo Leono papildomo maitinimo pradžia. Pamenu pirmosios Leono pediatrės Kaune žodžius – jums taip pasisekė, jog dabar ruduo, tiek šviežių daržovių, pats geriausias laikas pradėti papildomą maitinimą.
Vis dėlto gydytoja, pas kurią lankėmės Vilniuje, taip nemanė. Žinojau, kad augino metais vyresni už Leoną sūnų, todėl jos asmeniškai klausiau, kaip pradėti papildomai maitinti. Ji rekomendavo pradėti nuo bulvės, paskui pridėti morką. Mane, žmogų, kuris mėgsta gerą, kokybišką, įdomų maistą, tokia informacija lengvai išmušė iš vėžių. Kažkokia nesąmonė. Negali būti, kad kūdikiams siūlo valgyti tik trintas bulves. Tai buvo lūžio taškas ir impulsas gilintis į kūdikių ir vaikų mitybą, bandyti suprasti jos esmę ir užauginti kompetentingą, smalsų valgytoją, kuris valgo daugiau mažiau viską.
Paaiškėjo, kad lietuvių kalba galiu rasti arba labai labai mažai informacijos, arba ji pasenusi. 2018 metų rudenį rinkoje buvo tik knyga „Mažylio receptai“, daug metų leista ir perleista, na ir informacija internete, kuri buvo labai prieštaringa. Vienas tekstas teigė vienaip, o kitas jau visai kitaip. Pradėjau domėtis, kaip apie kūdikių maitinimą kalbama Vakaruose. Kaip maitina kūdikius ne tik Europoje, bet ir Australijoje, Naujojoje Zelandijoje? Aptikau, kad kryptys yra kelios, ir visos jos kur kas progresyvesnės, nei tai, kas siūloma lietuviškuose šaltiniuose. Nutariau pasikliauti savo nuojauta ir man priimtinesniu vakarietišku požiūriu. Puikiai supratau, kad jeigu informacijos trūksta man, tai jos trūksta ir kažkam kitam. Taip atsirado tinklaraštis „Mano vaikas valgo viską“.
Maistą mylintis žmogus
Pasidalinau pirmuoju vaikišku patiekalu ir sulaukiau didžiulio paskatinimo. „Daryk daugiau, dalinkis, mes irgi norime, mes nebeturime idėjų“, – rašė mamos. O aš turėjau, nes buvau labai pasiilgusi savo darbo, – fotografuoti maistą, apie jį rašyti. Tad jau pirmuose įrašuose mamoms parašiau – vaikų maistas irgi gali būti gražus. Jis turi būti skanus. Vaikai yra žmonės, tokie patys, kaip mes.
Ilgainiui išsigrynino pagrindiniai mano tikslai – edukacija (receptai, skonių deriniai) ir tėvų kasdienybės palengvinimas. Norėjau skleisti žinią, kad šiandien siūlomos taisyklės, dalis žinių apie kūdikių mitybą yra pasenusios, kad yra atlikta aibė mokslinių tyrimų, kurie teigia kitaip, tad tėvams pravartu nepasikliauti vieno specialisto informacija, pasidomėti ir pasigilinti patiems plačiau ir viską įvertinti patiems, pasitelkus kritinį mąstymą..
Leonui augant, atsirado dar viena potemė – kaip sukurti sveiką vaiko santykį su maistu, kad jis norėtų sėsti su šeima prie bendro stalo, kad brangintų bendras vakarienes, kurių svarba, mano nuomone, yra milžiniška, kodėl svarbu gaminti kartu su vaiku ir kuo anksčiau jį pakviesti į virtuvę. Aš noriu auginti savo vaikus, kaip maistą mylinčius žmones, tad šią mintį man malonu plėtoti tinklaraštyje.
Kiek paskyroje realaus Leono ir realios Agotos
Visi receptai, kurie užrašyti instagramo paskyroje, yra praėję mūsų šeimos filtrą – arba mėgstami visų, arba tik Leono. Užsukę suprasite, ką mūsų šeima mėgsta, pavyzdžiui, blynus, mūsų namuose gyvuoja sekmadienio blynų tradicija, todėl paskutinę savaitės dieną (o kartais – šeštadieniais) būtinai kepame vis kitus blynus. Ir aš pati danai užsuku į savo instagramo paskyrą, kai noriu pasisemti idėjų, nes ten užrašyti mano mėgstamiausių varškėčių, lietinių, sriubų receptai, kurie visada pavyksta. Tai toks paruoštukas man pačiai. Kartais net pritrūksta galimybių ištestuoti naujus receptus, nes yra nemažai tokių, kuriuos labai mėgstame, ir juos norisi vis kartoti ir kartoti.
Niekada nesidalinu tuo receptu, kuris mano vaikui nepatiko, kurį sukritikavo. Man išties svarbu, kad receptas gaminantiems pagal jį žmonėms pavyktų. O juk, sutikite, visiems pasitaikė, kai gaminome pagal nuotrauką ir pateiktą receptą, o nepavyko nei vaizdas, nei skonis, nei tekstūra. Neturiu tikslo ir noro išpublikuoti kuo daugiau receptų ir sukišti į paskyrą viską, ką žinau. Noriu tinklaraštį kurti kokybiškai, lėtai – kad receptai prigytų ir gyventų gyvenimą kitų žmonių virtuvėse, nes jie (receptai) to verti!
Neturiu vaikų mitybos specialistės išsilavinimo, tik dalinuosi savo sukauptomis žiniomis ir raginu viską perskaičius dar kartą šią informaciją įvertinti per savo prizmę. Ir būtinai siūlau išgirsti antrą nuomonę.
Jie nieko nevalgo
Kaskart paskelbusi įrašą, sulaukiu daug klausimų, vadinasi, mamoms rūpi, ką valgo jų vaikai. Klausimai patys įvairiausi – nuo to, kur pirkau kokosų aliejų, iki papildomo maitinimo niuansų. Per dieną suplaukia apie 50 klausimų. O pagrindiniai – ką patartumėte, nes mano vaikas nieko nevalgo? Arba mano vaikas nevalgo „kažko“ (paprastai tai būna daržovės arba mėsa)?
Pritariu požiūriui, kad negali vaiko priversti valgyti to, ko jis nenori, kaip negali persti valgyti suaugusio žmogaus. Tai turėtų būti ilgas ir nuoseklus procesas. Yra vaikų, kurie valgūs, jiems skanu ir tinka viskas, nepaisant aplinkybių. O yra vaikų, kuriems maistas tiesiog kaip kuras – reikia tik tiek, kad galėtų funkcionuoti. Mano patarimas – pajutus, kad vaikas priklauso antrajai kategorijai, skirti kuo daugiau dėmesio kuriant vaiko santykį su maistu. Kai tik toks vaikas parodo susidomėjimą gaminimu (apie 1,5–2 metus), jį kviesti į virtuvę. Tegul negamina, tegul tik žiūri, pamaišo su šaukštu, bet maistas turi būti vaiko gyvenime matomas, jaučiamas. Gyvename turgaus kaimynystėje, Leoną nuo mažų dienų vesdavausi ir iki šiol veduosi apsipirkti, kad pats rinktų pomidorus, uogas. Tai atrakcija ir vaikui, ir prekeiviams, kurie visada Leoną išlydi su „magaryčomis“. Nuostabu, kai 2,5 metų dar nelabai aiškiai kalbantis pyplys rodo – čia baklažanas, čia paprika.
Turime virtuvėje vaikui pritaikytą erdvę, bokštelį, ant kurio atsistojęs pasiekia darbastalį. Leonas turi savo virtuvės įrankius, peilius.
Papildomo maitinimo atradimai: nuo 4 ar nuo 6 mėnesių
Tiek Leoną, tiek Agotą pradėjau papildomai maitinti nuo 6 mėnesių. Nes sėkmingam papildomam maitinimui svarbūs keli kriterijai: kūdikis turi gerai kontroliuoti liemenį ir korpusą, gebėti sėdėti nesiremdamas rankomis, nes jos turi būti laisvos. Kūdikis turi mokėti rankas tikslingai valdyti. Esu prieš nesėdinčio kūdikio papildomą maitinimą, kai jis guli 45° gultuke. Tikrai nesuprantu, kodėl atsirado rekomendacija papildomai maitinti pradėti nuo 4 mėnesių. Konsultavausi su keletu specialisčių Lietuvoje – pediatre, kineziterapeute, osteopate – visos teigė tą patį, kad 4 mėnesiai yra stipriai per anksti.
PSO irgi lieka prie seno – motinos pienas patenkina kūdikio poreikius iki 6 mėnesių. Tad, mano įsitikinimu, žindanti mama neturi jokio preteksto duoti kūdikiui papildomo maisto iki 6 mėnesių, kol jis pats nesėdi.
4 mėnesiai, kaip papildomo maitinimo pradžia, argumentuojami alergijų prevencija. Mano nuomone, reikia stebėti vaiko alergijos istoriją, kuri tikrai duos apie save žinoti iki 4 mėnesių, taip pat pažinti šeimos alergijos istoriją. Tuomet, padedant specialistui, galima aptarti ankstesnį papildomą maitinimą, vien dėl alergenų įvedimo. Amerikoje yra praktika, kad toks ankstyvas papildomas maitinimas (su tikslu įvesti į kūdikio mitybą alergenus) vyksta sveikatos priežiūros įstaigoje. Tam, kad šalia būtų personalas, kuris galėtų greitai reaguoti, jei kūdikį ištiktų šokinė alerginė reakcija.
Tėvams nuo prieštaringos informacijos susisuka galva, taip buvo ir man – irgi lygiai taip pat buvau suklususi dėl ankstyvo alergenų įvedimo. Džiaugiuosi, kad atsilaikiau, ir juo labiau nepaklusau seniai atgyvenusiai praktikai įvedinėti po 1 produktą kas 3 dienas. Konsultavausi su alergologais, kurie patikino, kad užtenka įvesti po 1 produktą kasdien, nes per parą tikrai pasimatys, ar vaikas jam alergiškas.
Neturiu išsamaus išsilavinimo apie vaikų mitybą, tik dalinuosi savo sukauptomis žiniomis ir raginu viską dar kartą įvertinti patiems savo šeimoje. Ir būtinai siūlau išgirsti antrą nuomonę.
Magiškas tarpas nuo 6 iki 10 mėnesių
Manoma, kad tarp 6 ir 10 mėnesių kūdikio gyvenime yra mitybos langas, kai mažylis labiau imlus naujiems skoniams, ir būtent tuo metu įvedus įvairius alergenus sumažėja tikimybė, kad vaikas bus alergiškas jiems ateityje. Reikia spėti per tuos 4 mėnesius duoti kūdikiui paragauti kuo daugiau įvairių skonių. Taip galite užbėgti už akių alergijoms ir plėsti vaiko skonių paletę. Tai nebūtinai reiškia, kad jis užaugęs viską valgys, bet yra tikimybė, kad bus atviresnis įvairiems skoniams, mažiau išrankus.
Sveikas maistas? Metams bėgant, požiūris laisvėja
Mano požiūris į itin sveiką mitybą kasmet laisvėja. Kadangi ir iki vaikų gimimo valgėme sveikai, – daug daržovių, kruopų ir žuvies, gimus vaikams, nereikėjo keisti mitybos ir specialiai prisitaikyti. Bet kai pradėjau papildomai maitinti Leoną, atrodė, kad visos daržovės privalo būti ekologiškos, be abejo, – mėsa ir pieno produktai taip pat. Ilgainiui tai pradėjo varginti. Mano tikslas, kad šeimoje valgytume visi kartu, o kūdikiui ar mažam vaikui maistą galėčiau tiesiog adaptuoti. O visos šeimos mitybai rinktis išskirtinai tik ekologiškus produktus dabar tikrai per brangu, be to, tam reikėtų skirti daug savo laiko, ieškant gerų produktų. Mes daržoves užsisakome iš ūkininkų arba einame į turgų, kur turiu savo pardavėjus, iš kurių perku jau ne pirmus metus. Man svarbu, kad būtų patikima, lietuviška, natūralu. Žinoma, būna, perku lenkiškas braškes, ir nieko baisaus neįvyksta.
Požiūris keitėsi ir kalbant apie saldumynus. Prieš 5 metus ant stalo buvo tik naminiai kepiniai, saldinome gyvenimą nebent datulėmis ar klevų sirupu. Saldainio Leonas nebuvo ragavęs iki 2 metų, su seneliais pavyko susitarti, jie puikiai žinojo mano nuomonę. Jeigu norėdavome su vyru paragauti saldumynų, darydavome tai slapta, kai Leonas miegodavo. Ir štai viename vaikų gimtadienyje Leonas paragavo šakočio. Nutylėjau, nes nesinorėjo vaiko išskirti iš kitų. Kitą kartą darželio auklėtoja atsiuntė nuotraukų, koks Leonas laimingas, nes valgė darželyje tortą. Nuotraukoje akivaizdžiai matėsi, kad tortas ne naminis, paprastas parduotuvinis, su daug sviestinio kremo. Anaiptol ne toks, kokį būčiau pati pirkusi. Plaukai pasišiaušė, perklausiau auklėtojos – mano vaikas valgė ŠITĄ tortą? Ji patvirtino: taip taip, ir dar pakartojo.
Supratau, kad mano iliuzija, jog galiu sukontroliuoti vaiko mitybą, yra pasmerkta žlugti. Vaikas išėjo į visuomenę, ir aš turiu su tuo susitaikyti. Daug dalykų permąsčiau ir suvokiau, kad turiu pakeisti požiūrį ir netraumuoti vaiko. Tai nereiškia, kad dabar Leonas saldumynų gauna kiekvieną dieną. Jeigu valgome desertus, renkamės kokybiškus. Nueiname į šokoladinę, kur turime mėgstamus pyragėlius, ar tiesiog į kavinukę deserto, kur leidžiame Leonui ragauti. Taip skiepijame mintį, kad saldumynai yra šventė, o ne blogis.
Manau, pateikiant sveiką požiūrį į saldumynus, kuriamas ir sveikas santykis ir į savo kūną, ir į maistą apskritai. Leonui nereikia kaulyti ar išėjus iš namų kažkur be sako prisivalgyti saldumynų, nes jie nėra uždrausti. Jis žino, kad norėdamas kažko saldaus, ras šaldytuvo kameroje nedidelę porciją ledų. Ir niekada nėra paprašęs antros. Jeigu vaikui nieko nedrausi, jis jaus saiką. Stebėkite, kaip dažnai vaikai kažką lėkštėje palieka. Tiesiog pavalgo ir daugiau nebenori. Kai nėra sukurta trūkumo, nebus ir poreikio persivalgyti.
Vaikų mityba – jautri zona
Suprantu, kad vaikų mityba yra jautri tema, kuria negalima kalbėti nemokšiškai. Praėjusį pavasarį nusprendžiau gilinti savo žinias nuotoliniu būdu Kanados holistinio požiūrio į mitybą akademijoje. Mano pasirinkta sritis apima besilaukiančias moteris, moteris po gimdymo ir pirmuosius vaiko metus.
Prieš 4 metus pradėjau apie tai rašyti knygą, ji jau metus laukia leidykloje. Knyga taip ir vadinsis „Mano vaikas valgo viską“, tai mano ir Leono dienoraštis.
Neila Ramoškienė, nuotraukos Dovilės Jakštaitės
