Mažesni vaikučiai puikiai reguliuoja savo apetitą ir suvalgomo maisto kiekį. Jų sveikai mitybai užtikrinti pakanka, kad tinkamu laiku valgytų tai, kas jiems tinka, ir kad niekas neverstų valgyti, kai nenori. O štai vyresnių vaikų apetitas ir suvalgomo maisto kiekis ima vis labiau priklausyti nuo išorinių veiksnių.
Atkreipkite dėmesį į keturis pagrindinius veiksnius:
Siūlomo maisto kiekis. Vaikas, nuolat lėkštėje rasdamas daugiau maisto nei jam reikia, įpras jį visą ir suvalgyti. Ypač jei artimieji nuolat primins vieną iš didžiausių liaudiškų netiesų: „Gėda ne tam, kuris daug valgo, o tam, kuris įsideda ir nesuvalgo”. Iš tiesų reikėtų ją perfrazuoti maždaug taip: „Svarbiausia nevalgyk, kai nenori. Nieko tokio, kad būdamas išalkęs per daug įsidėjai. Jei tik nenori, palik lėkštėje”. Neprikraukite vaikui per daug maisto. Jei vaikas linkęs pilnėti, ant stalo papildomai įsidėti palikite tik daržovių patiekalą, likusį maistą paduokite lėkštėje ne per didelėmis porcijomis.
Mitybos režimas. Persivalgymą gali išprovokuoti per dažnai ir netinkamu laiku siūlomas valgis: kai neseniai pavalgiusiam vaikui prieš nosį atsiduria maišelis saldainių arba ilgai sėdima prie stalo kartu su ištisas valandas kramsnojančiais suaugusiaisiais švenčių metu. Tuomet jau vien iš nuobodumo gali praryti šimtus kalorijų. Dažnai pasitaiko, kai nejudrus vaikas pertraukų mokykloje metu kuprinėje turi skanumynų – juos greičiausiai sukrims ir nebūdamas alkanas.
Tinkamas pavyzdys. Vaikai ypač imlūs informacijai, gaunamai iš aplinkos: ką ir kaip valgo mylimas tėtis, vyresnis brolis, draugai, televizijos reklamų herojai. Pasistenkite, kad vaiką pasiektų kiek įmanoma teisingesnė informacija.
Netinkami produktai. Kuo daugiau ir dažniau vaikas ragaus saldžių ir riebių produktų, skatinančių opioidų išsiskyrimą smegenyse, tuo labiau vystysis pomėgis tokiems produktams. Stenkitės kuo labiau nuo tokio potraukio apsaugoti.
Aktyvesnis gyvenimo būdas
Žinoma, mums patogiau, kai vaikas sau ramiai sėdi ir ką nors tyliai veikia. Kai ima dūkti ir lipti galvomis, imame drausminti: „Ar negali nors valandėlę pasėdėti ramiai…“. Tai sakome visiškai nesusimąstydamos, kad būtent tas mus nervinantis šėlimas ir yra tai, kas vaikui sveikiausia.
Vaikai, maistas ir televizorius
30 proc. vaikų JAV kasdien 5 ir daugiau valandų žiūri televizorių (o kiek laiko žiūri jūsų vaikas?). Televizoriaus žiūrėjimas, kaip ir kompiuteriniai ar kiti nejudrūs žaidimai, skatina nutukimą ne tik dėl ilgo sėdėjimo ant sofos. Dar blogiau, kad žiurint televizorių dažnai kas nors kramsnojama ir dažnai tai būna reklamos pauzių metu rodomas maistas. Neleiskite vaikui šitaip leisti laisvalaikio – kuo toliau, tuo sunkiau bus atpratinti. Suraskite vaikui priimtiną užklasinės veiklos būdą. Gerai, jei vaikas užsiims su valgymu nesiderinančia veikla (taip bent jau neįpras nuolat varstyti virtuvės spintelių), bet dar geriau, jei tai bus fizinių pastangų reikalaujantis užsiėmimas. Net jei vaikas labai domisi, pvz., šachmatais, tai neturėtų būti vienintelis jo užsiėmimas: pabandykite sudominti dar ir stalo tenisu, krepšiniu ar panašiu sportu.
Fizinis aktyvumas
Fizinis aktyvumas padės išlaikyti normalų svorį baigus nutukimo gydymą. Yra dvi fizinio aktyvumo rūšys: „programuota“ – fizinio lavinimo pamokos, krepšinio treniruotės, sporto klubas, ir „atsitiktinė“ – kai judėjimas tampa kasdieniu įpročiu. Tai tokia fizinė veikla, kuri lyg ir natūraliai pritampa prie kasdienės veiklos: pasivaikščiojimas (šunelio vedžiojimas, kelionė pėstute į mokyklą), važinėjimas dviračiu, maudymasis ežere, šokiai su muzika, žaidimai su kamuoliu, bet kokie judrūs žaidimai kieme. Tiek „programuota“, tiek „atsitiktinė“ fizinė veikla vienodai padeda netekti pradinį svorį. Nutukusio vaiko šeimai labai svarbu (žinoma, ir kitoms šeimoms) įprasti prie kuo daugiau fizinės veiklos rūšių. Kartais dar svarbiau kovoti su sėdima veikla. Dažnai, kai šeimoje stengiamasi, jog vaikas kuo mažiau sėdėtų, jis imasi aktyvios fizinės veiklos.
Pamąstymai tėvams
Kiek valandų per dieną vaikas prasėdi priešais televizorių ar kompiuterį ir iki kiek šis laikas galėtų būti sutrumpintas (dviejų valandų visiškai užtenka)?
Ar vaikas į mokyklą, užklasinius užsiėmimus vežamas automobiliu, ar važiuoja troleibusu? Gal nors dalį gali nužingsniuoti pats? Net jei mokykla toli, gal kartais mama gali kartu linksmai nueiti su vaiku, taip pati pasivaiksčiodama, paplepėdama su vaiku ir linksmai pradėdama dieną? Gal įmanoma suorganizuoti užklasinę veiklą taip, kad iki jos tektų nors kiek paėjėti?
Ar netoli namų yra saugių žaidimų aikštelių, kur vaikas gali žaisti?
Ar yra netoliese dviračių takelių, kur galėtų saugiai pasivažinėti?
Apgalvokite visas įmanomas linksmas, žaidimines veiklos rūšis, kurios neatrodytų gydytojo skirtos (pvz., riedučiai).
Automobilyje nuolat vežiokitės kamuolį, badmintono raketes: tuomet galėsite naudingai išnaudoti kiekvieną sustojimą pailsėti, nenuobodžiausite nei gamtoje, nei sode.
Nesistenkite per daug apšokinėti vaiką. Truputis namų ruošos darbų, atitinkančių vaiko amžių, bus tik į naudą ir padidins jo užimtumą.
Kartais vaikus motyvuoja savęs vertinimo žymėjimas kas vakarą kalendoriuje žvaigždutėmis: pvz., diena, kurios metu daug sportavo ir nepersivalgė, žymima trimis žvaigždutėmis, mažiau sporto – dviem žvaigždutėmis ir pan.
Ypač paaugliams gali būti svarbu turėti draugų, su kuriais kartu sportuotų.
Dietologė Jūratė Lipeikaitė
