„Pernai Šiauliuose žaibinė vėžio forma buvo diagnozuota dviem žmonėms – mano vyrui ir penkiolikmetei merginai. Dabar abu jie jau mirę. Manau, merginos tėvams yra sunkiau negu man. Prieš trylika metų pati palaidojau savo vaiką, buvau puolusi į gilią depresiją, nebemačiau prasmės gyventi. Tokios patirtys užgrūdina. Dabar nebenoriu daryti tokios pačios klaidos. Kartoju sau, kad esu gyva ir reikalinga vaikams, turiu gyventi ir eiti į priekį. O gedulą kiekvienas nešioja savo širdyje“, – sako Rima Antonovienė.
6 vaikų mama iki šiol dažniausiai būdavo pristatoma kaip kultūrizmo pradininko ir legendinio bankų plėšiko Vido Antonovo žmona.
Dabar Rima drąsiai kalba pati už save.
Rima, po vyro mirties nedingote iš visuomenės akiračio. Kas labiausiai padėjo jums tai išgyventi?
Didžiausia stiprybė yra artimųjų palaikymas, turiu abu tėvus, seserį, keletą artimų draugų. Jau ir vaikai paaugę, su kai kuriais galima pasikalbėti kaip su suaugusiaisiais. Tik penkiametė Europa dar nesupranta, kur dingo tėvelis, sako, kad labai jo pasiilgo, klausia, kada grįš. Esu labai dėkinga gydytojams, kurie man išsamiai paaiškino, kokia vyro liga ir ko galima tikėtis. Gerai, kad žmogui nesuteikiama nerealių vilčių, jei vilčių iš tiesų nėra. Vido nebeliko per tris mėnesius. Iš pradžių gydytojai manė, kad jam sinusitas, nes agresyvi vėžio forma iš pradžių dažnai palaikoma peršalimo liga. Paskui viskas blogėjo taip staigiai, kaip kokiame filme. Po biopsijos gydytojai pasakė, kad jam liko gyventi dvi savaitės. Lygiai tiek Vidas ir išgyveno. Savaitę ligoninėje, savaitę namuose. Kadangi buvo patyręs infarktą, jam nebuvo galima taikyti chemoterapijos.
Mano mama yra medikė, dirbusi onkologijos skyriuje, be to, onkologine liga jau 8 metus serga ir mano tėtis. Apie tą ligą žinau tikrai daug. Tik mano vyro atveju ligos forma buvo nepaprastai agresyvi. Nors mintyse ir pagalvodavau, kad jo amžius jau garbingas ir kažkada jo neteksiu, nemaniau, kad tai įvyks taip greitai. Stiprybės teikia suvokimas, kad esu reikalinga vaikams, kad turiu būti jiems ramstis. Ar būtų geriau, jei vaikai mane matytų graužiančią sieną ar linguojančią pirmyn–atgal?
Dar iki vyro ligos ėmėtės drastiško lieknėjimo projekto?
Kai svarstyklės rodė 150 kilogramų, supratau, kad esu pasiekusi dugną ir toliau taip gyventi nebenoriu.
Jaunystėje buvau liekna mergina. Pirmą vaiką pagimdžiau 22 metų, o būdama 26-erių jau turėjau keturis vaikus. Bet ne tik nėštumai ir gimdymai pridėjo man antsvorio. Tuo metu gydytojai man diagnozavo gimdos miomą ir prasidėjo hormoninis gydymas. Turėjau iškęsti net keletą pakaitinių hormonų terapijų. O hormonai, kaip žinome, kelia apetitą. Atrodė, kad svoris augo kas valandą. Bandžiau du mėnesius badauti, ir, nors pavyko numesti 13 kilogramų, atsidūriau ligoninėje. Po to sugalvojau atlikti eksperimentą, 2 mėnesius valgiau vien žuvį – virtą, troškintą, žalią… Svoris krito, bet jaučiausi išsekusi. Išbandžiau ne vieną lieknėjimo teoriją savo kūnu, svoris nukrisdavo ir paskui grįždavo dvigubai. Be to, vis pastodavau, dietas keitė nėštumai ir gimdymai.
Prieš trylika metų, po sūnelio mirties, kritau į gilią depresiją. Man prasidėjo valgymo sutrikimai. Valgymas tampa paguoda, niekas tavęs nebedžiugina, išskyrus maistą. Ir jo reikia labai daug, tuo metu valgydavau triskart daugiau nei vyras. Vidas net nešdavo maistą man į lovą ir maitindavo, kad tik neliūdėčiau. Atrodė, maistas yra mažiausia blogybė iš visų tuo metu galimų.
Daugiausia svėriau sulaukusi 38 metų. Tuo metu vyko televizijos projektas „Tėtis namuose“, iš to projekto liko nuotraukų, kuriose į save negaliu žiūrėti. Normalios svarstyklės mano svorio jau neberodė – ciferblato rodyklė apsisukdavo į kitą pusę. Eidavau į prekybos vietas ar bazes ieškoti pramoninių svarstyklių. Nėra didesnės gėdos, negu lipti ant tokių svarstyklių… Ir vaikai nenorėdavo, kad eičiau į mokyklos renginius, nes klasiokai tyčiodavosi: „Jūsų mama dramblys, mėsos kalnas“.
Ir tai nebuvo vien pikti vaikų užgauliojimai. Panašiai jaučiausi ir pati – sverdamas pusantro šimto, negali nusipirkti normalių drabužių, tinka tik apdribę maišai, negali paeiti, nes uždūsti, kimba visokios ligos, cukrus, cholesterolis virš normos ribų. Sunku pačiai įlipti į vonią, o maudytis juk reikia dažniau nei paprastai, nes po odos raukšlėmis šunta, atsiranda net žaizdų.
Vis dėlto buvo koks nors lemiamas postūmis – sutiktas žmogus, perskaityta knyga, kurie paskatino imtis permainų?
Mes nusipirkome naują televizorių ir dukra tarp programų atrado amerikietišką realybės šou, kur treneris dirbo su storuliais, sveriančiais virš 200 kilogramų. Ten nuskambėjo frazė, kad žmogui nėra geresnio draugo ir didesnio priešo, nei jis pats. Mūsų gyvenimas yra mūsų rankose, mes negalime pakeisti tik gimimo ir mirties datų, o visa kita yra pakeičiama. Tai mane labai įkvėpė. Aš tiesiog pasakiau, kad sulieknėsiu be jokių skrandžio mažinimo operacijų. Ir lieknėti pradėjau ne nuo rytojaus, ne nuo pirmadienio, o nuo to vakaro. Vakarienei suvalgiau tris kiaušinio baltymus su pomidoru.
Turiu draugę, irgi vardu Rima, kuriai buvo atlikta skrandžio mažinimo operacija. Pasikonsultavau su ja, kaip maitintis patarė gydytojai po operacijos. Ji pasakė, kad sumažinus skrandį, porcijos negali būti didesnės nei 200 mililitrų. Tai yra nepilna stiklinė. Tokio principo laikausi jau ilgą laiką.
Be to, išbraukiau iš savo raciono angliavandenius. Neliko cukraus, krakmolo, padažų, miltinių patiekalų. Pirkdama pradėjau skaityti etiketes ir pirkti tik tuos produktus, kuriuose mažiau skonio stipriklių, didinančių apetitą.
Kurį laiką laikiausi japoniškos dietos, kuri yra gana asketiška. Pusryčiams –puodelis nesaldintos kavos, pietums – gabaliukas žuvies su daržovėmis, vakarienei –varškė ar koks nors vaisius. Sunkiausia buvo priprasti prie karčios kavos, gal du mėnesius žiaukčiodavau ją gerdama. Neskanu, bet kavos norisi, nes žemas spaudimas. Dabar jau pripratau.
Be japoniškos dietos, išbandžiau ir skysčių dietą – sultinius, sultis, vaisių kokteilius, kefyrą. Per pusantro mėnesio skysčiais sutraukiau skrandį. Bet buvo ir šalutinis efektas – pradėjau sapnuoti, kad naktimis valgau lavonus. Ta savijauta buvo baisi. Po šių dietų stengiausi iš karto negrįžti prie įprastos mitybos, perėjimą daryti labai palengva, kad svoris nesugrįžtų. Kai ryžausi užsirašyti į sporto klubą, jau buvau numetusi 40 kilogramų ir svėriau „tik“ 110 kg. Tai pavyko pasiekti per 3 mėnesius, ypač greitai svoris tirpo pirmąjį mėnesį, nes buvo iš ko. Numetus tuos 40 kilogramų, pajutau, kad galiu lengviau judėti. Jei iki tol nenueidavau net kilometro, neįsikibusi vyrui į parankę, tai dabar galėjau vaikščioti kiek noriu, atsirado daugiau energijos tvarkytis buityje.
Sulaukusi beveik 40 metų, pirmą kartą pradėjote lankyti sporto klubą?
Artimiausias „Impuls“ sporto klubas buvo Šiauliuose, tad šeima pritarė mano sumanymui, kad 5 dienas per savaitę aš gyvenu pas savo tėvus Šiauliuose ir kasdien sportuoju, o savaitgaliais grįžtu namo.
Mane sutiko liekninti treneris Dovydas, sudaręs programą ir mitybos planą. Kasdien salėje dirbdavau po pusantros valandos, ir dar eidavau į grupines treniruotes. Joga būdavo tik apšilimui prieš treniruoklius, o aerobikos treniruotė nuvarydavo kaip arklį. Eidavau ir į vandens aerobiką, pilatesą, sportinę jogą. Kartais atsiprašydavau, kad man reikia į tualetą, o iš tikrųjų eidavau vemti – taip organizmas reaguodavo į didžiulį fizinį krūvį. Kartais raumenys nebeatlaikydavo ir krisdavau veidu į gumines grindis, mintyse sau sakydama: „Na ką, storule, ryk gumą“. Per kardiotreniruotes kartais treneriui sakydavau, kad daugiau nebegaliu. O jis sakydavo, kad tikrai galiu. Kai svarstyklės parodė 99 kilogramus, paskambinau į namus vyrui pasakyti, kad reikės atšvęsti mano pergalę – sveriu mažiau nei 100. Žinoma, ne su tortu. To šventimo proga treneris man parinko kiek lengvesnę štangą nei įprastai.
Kartais po dienos, praleistos sporto klube, grįždavau pas tėvus ir nebeturėdavau jėgų net užsikloti antklodės – krisdavau į lovą kaip stoviu. Sugebėdavau dvi savaites išsimaitinti už 20 eurų. Kadangi per dieną leisdavau sau suvalgyti 800 kcal, tai visko reikėdavo labai mažai. Nusipirkus lašišos didkepsnį, jo užtekdavo 4 kartams. Varškė, vištos krūtinėlė ar daržovės taip pat kainuoja nedaug. Paskui treneris leido didinti kalorijų kiekį iki 1000. Labai pasijuto tas skirtumas. Tarkime, prieš sporto klubą jau suvalgydavau dvi „Labos avižos“ riekeles, užteptas avokadu. Arba su 50 gramų lašišos. Pietums būdavo virtas jautienos gabaliukas su daržovėmis, vakarienei – kiaušinio baltymai arba varškė. Nuo tokio gyvenimo būdo krito svoris, augo raumenys. Kai kartą mažąją Europytę darželyje ėmė skriausti vaikai, ji sako: „Aš pasakysiu savo raumeningai mamai, bus jums.“ Permainos buvo matyti ne tik kitiems. Pati jaučiausi taip, lyg kas būtų įdėjęs į vidų varikliuką. Nebegalėdavau ramiai sėdėti, norėdavosi šokti, kai gaminau vaikams maistą. Kartą viriau vaikams cepelinų ir įsijungusi muziką šokau. Sūnus pažiūrėjo – gal ta mama išgėrusi, kad taip elgiasi?
Bet tiesiog jutau jėgų antplūdį. Jau galėdavau nueiti nepavargdama 20 kilometrų.
Išbandėte, ne tik kas yra sporto klubas, bet ir kas plastinė chirurgija?
Numečiau labai daug svorio – apie 70 kilogramų. Pertempta oda liko kaboti kaip maišas. Tai ne tik estetinė problema, tos klostės šunta, jas turi barstyti pudra kaip naujagimio odelę. Kartais turi atversti klostes, kad oda tose vietose pakvėpuotų. Nepaprastai apsidžiaugiau, kai viena estetinės chirurgijos klinika sutiko atlikti odos pertekliaus šalinimo operaciją. Kartu buvo nuspręsta atlikti ir pertemptų raumenų atkūrimo operaciją, ir lipomos (riebalinio darinio) pašalinimą. Operacija truko keletą valandų.
Pirmos operacijos metu man nupjovė 5 kilogramus perteklinės odos. Gydytojas pajuokavo, kad galima būtų pasiūti batų porą. Nors po operacijos ir atrodė, kad skausmo neištversiu (kadangi sergu epilepsija ir vartoju specialius vaistus, esu kur kas jautresnė fiziniam skausmui), bet viskas praėjo. Kurį laiką dėvėjau kompresinius apatinius drabužius, specialų korsetą, ir viskas sugijo kuo puikiausiai. Beveik net žymės nematyti.
Prieš vyro ligą svėriau mažiausiai per pastaruosius 20 metų – 78 kilogramus. Kai reikėjo Vidą slaugyti, keliems mėnesiams sporto klubą teko pamiršti.
Kokių turite iššūkių, tikslų dabar? Kas padeda eiti į priekį?
Noriu dalyvauti varžybose – lengvojo kultūrizmo veteranų naujokų kategorijoje. Ten moterys demonstruoja savo raumenis, vilkėdamos suknelėmis. Iki bikinio kategorijos man dar toloka, galbūt ten dalyvausiu po kelerių metų. Svajoju ir toliau savo gyvenimą sieti su sportu, ne tik kaip mėgėja, bet ir kaip trenerė. Juk gyvenime karjeros taip ir nespėjau padaryti – jauna ištekėjau, gimdžiau vaikus, nespėjau įgyti profesijos. Galbūt patirtis formuojant savo kūną man leis padėti ir kitiems žmonėms? Jau ir dabar kartais moterys klausia mano patarimų, kaip sulieknėti, bet nesijaučiu galinti mokyti kitus, kol dar pati nedalyvavau varžybose ir nepelniau pripažinimo.
Nuo 40-ies tarsi prasideda naujas gyvenimo etapas. Bet labai didžiuojuosi ir tuo, ką jau spėjau padaryti. Vyriausiajai Kotrynai 20 metų, ji tarnauja savanore Krašto apsaugos sistemoje, svajoja tapti kariške. Smulkutė, bet ištverminga, stipri. Kartais grįžusi į namus paprašo išvirti cepelinų, nes juos labai mėgsta. Aš pati bulvių tarkių jau nevalgiau kokius pusantrų metų. Anai Marijai 17 metų, ji lanko dailės mokyklą, dalyvavo keliose respublikinėse parodose, vienoje net laimėjo prizinę vietą. Ji mūsų menininkė. Šešiolikmetis Zenonas lanko Šaulių sąjungos būrelį, labai darbštus, mėgsta fizinį darbą. Bus geras darbininkas. Ir dabar, kai kas nors paprašo, padeda daryti remontą ar dirbti kokius ūkio darbus. Karolinai Erikai 15 metų, ji mūsų pasididžiavimas – mokosi dešimtukais. Trečiokas Aleksandras turi tam tikrų raidos problemų, nes persirgo meningokokine infekcija. Jam sunkoka mokykloje, bet su tokiu vaiku turi daugiau dirbti. Svajojame vasarą važiuoti į delfinų terapiją, Klaipėdoje gyvena mano sesuo, turėsime kur apsistoti. O mažoji Europa Dominyka – šeimos princesė. Jai penkeri. Labiausiai džiaugiuosi, kad pavyko vaikus išauklėti tolerantiškais žmonėmis, kurie tikrai nesijuoks iš neįgalaus ar ne tokio, kaip visi.
Ar sveikos mitybos principus taikote ir šeimos mityboje?
Nė vienas mūsų vaikų neturi antsvorio, todėl jiems dietinio maisto negaminu. Visi judrūs, daug būna lauke, reikia daug energijos. Gaminu ir cepelinų, ir čeburekų, kartais suvalgome ir tortą. Tik aš pati visada pagalvoju, ar turėsiu sąlygų sudeginti tai, ką suvalgiau. Juk ir į mašiną nepilame degalų daugiau, negu leidžia bakas. Galiu sau leisti suvalgyti gabaliuką torto, jei paskui nueisiu 10 kilometrų. Jei ne, – net nevalgau. Pajutau, ką reiškia gyventi sąmoningai. Nors turėjau kelias stuburo išvaržas, pradėjusi sportuoti, nebejaučiu nugaros skausmų, susitvarkė cukraus kiekis kraujyje. O nuostabiausia, kad pagijo vaistų nualintos kepenys. Vienu metu gydytojai sakė, kad man yra vaistų sukeltas hepatitas ir ateityje gali reikėti persodinti kepenis. Dabar sveikatos tyrimai rodo, kad kepenys sveikos. Lieknėjimas yra ne tik grožis. Tai yra sveikata.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos pavadinimu: Fotostudija Foto happy – Ramutė Žilionė
Nuotraukos pavadinimu: Foto In – Ingrida Aksinavičienė
Stilistė: Viktorija Koročina
Plaukų stilistai: Daura Bendoraitienė ir Artūras Astašauskas
Visažistė: Aistė Lapinskaitė
Kosmetologė: Lina Stankevičienė, Salonas S312.
